19 rugsėjo, 2013

SİMİT




Aš retkarčiais vis pagalvoju, kas būtų, jeigu….

Kas būtų, jeigu, pavyzdžiui, mano ūgis būtų ne metras aštuoniasdešimt su uodega, o, tarkim, metras šešiasdešimt. Tada aš galėčiau nešioti pačius gražiausiaus batus su pačiais aukščiausiais kulnais ir platformomis, o plaukus galėčiau susikelti taip, kaip Pink.

Kas būtų, jeigu aš būčiau ne mokslininkė, o pavyzdžiui, dantistė?

Arba jeigu aš neturėčiau vaikų?

Arba jeigu aš gyvenčiau ne JAV, o kokioje nors kitoje šalyje; pavyzdžiui, kur nors Artimuosiuose Rytuose?

O kas būtų, jeigu aš būčiau dantistė, turėčiau vaikų, ir ne vieną arba du, o, tarkim, kokius penkis; ir dar priedo gyvenčiau šalyje, kur vyksta nepabaigiamas karas? Apie šitą variantą aš pagalvoju daug dažniau, negu apie galimybę nešioti Pink šukuosenas arba aukštakulnius batus. Kiekvieną kartą, kai pasaulio žiniose pradeda dominuoti karo įvykiai Artimuosiuose Rytuose, aš vis pagalvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu ten būtų mano namai.

Kažkada labai seniai aš gana rimtai svarsčiau galimybę gyventi tuose kraštuose. Tada aš gyvenau Lietuvoje, savo tėvų namuose, ir gyvenimas svetur, kur visada šilta, kur oras kvepia za’atar, cinamonu ir Viduržemio jūra, man atrodė tikra egzotika. Įspūdį apie tų kraštų kultūrą bandžiau susidaryti stebėdama savo draugus, jų šeimas, ir klausydamasi jų pasakojimų apie gyvenimą TEN. Gyvenimas TEN man atrodė visiškai kitoks, negu tas, kurį aš gyvenau Lietuvoje, bet manęs tie skirtumai negąsdino. Aš laiką leidau arabiškai kalbančio jaunimėlio draugijoje ir dažniausiai visai gerai jausdavausi. Man kartais nusibosdavo vos ne kasdien vykstantys jų vakarojimai iki išnaktų; ir dar tiršti cigarečių dūmų debesys, ir tranki muzika, kuri visada buvo leidžiama per garsiai; ir vyrų šokiai; ir audringi politikavimai; ir tas fakatas, kad toje kompanijoje aš dažniausiai būdavau vienintelė moteriškos lyties atstovė. Aš žinojau, kad bet kurią minutę galiu pakilti ir visa tai palikti. Todėl ramiai sau stebėdavau tuos kitokius papročius ir kartais net pagalvodavau, kad visai galėčiau ir pati taip gyventi. Dabar, praėjus daugeliui metų po tų ilgų, arak’u sulaistytų pavakarojimų aš tikrai žinau, kad tame pasaulyje gyventi negalėčiau.

Gyvenimas susiklostė taip, kad man neteko rinktis tarp gyvenimo Artimuosiuose Rytuose ir gyvenimo kitur. Nespręsta buvo už mane. Nuspręsta buvo teisingai, nes tas gyvenimas buvo ne man. Aš negalėčiau po keliolika kartų per dieną virti kavą atsitiktinai užklystantiems lankytojams. Aš negalėčiau aukoti savo sekmadienio rytų pasibuvimams su giminėmis. Skaičiau Jolitos iš “Surfing the World Cuisine” įrašą apie sekmadienio rytais pas ją užgriūvantį visa tuntą močiučių, tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, su glėbiais pyragų, pyragėlių ir turguje ką tik nusipirktų “market greens”; skaičiau ir žinojau – aš taip negalėčiau. Man toks masinis giminių apsilankymas nei iš šio nei iš to, ir dar ankstų sekmadienio rytą, būtų vienas vienintelis mano gyvenime. Giminės, draugai, bendravimas yra labai svarbu, bet sekmadienio rytai yra mano asmeninis laikas. Tai mano ritualas. Tai šventa. Kaip mišios. Tame mano sekmadieninio ryto rituale nėra iki lubų pyragėliais ir petražolėmis nukrauto stalo. Sekmadienio rytą į mano namus užgriuvę gausūs giminaičiai būtų išprašyti už durų, su visais jų atsineštais žalumynų glėbiais. Toks apsilankymas antrą kartą tikriausiai nepasikartotų.

Ir dar vienas pavyzdys panašia tema. Mano sesuo neseniai pasakojo istoriją, kaip ji turėjo pašnekesį su žmogeliu iš Sirijos. Jiems besikalbant mano sesei išaiškėjo toks nekaltas faktas, kad tas vaikinukas nesupranta žodžio “kuklus” (angl. modest). Ji bandė jam parinkti sinonimų (humble, timid, moderate, etc.), bandė paaiškinti kitais žodžiais, ką reiškia būti kukliu žmogumi. Po ilgokos diskusijos Linai galų gale paaiškėjo, kad vyrukas nesupranta ne žodžio rekšmės, bet pačios sąvokos. Tokios sąvokos, kaip “timid” arba “moderate” jo gimtojoje kultūroje paprasčiausiai nėra. Tai va, pasiklausiusi tos istorijos aš iškart pagalvojau, kad gyvendama tokioje kultūroje, kur ne vien tik mano kalba, bet ir mano kultūrinės sampratos aplinkiniams būtų nesuprantamos, aš jausčiausi visiškai pasimetusi. Su kuo tada reikėtų pasikalbėti? Kas būtų tas žmogus, kuris mane suprastų iš pusės žodžio? Tokio žmogaus nebūtų. Baisu net pagalvoti.

Aš manau, kad gimtoji kultūra ir papročiai žmones užprogramuoja. Mano programinė įranga neveiktų toje aukščiau paminėtoje aplinkoje. Įvyktų taip vadinamas kultūrinis šokas, ir aš tada stačia galva nerčiau į tą mūsų tautinius papročius skiriančią bedugnę. Kaip gerai, kad man taip neatsitiko.

Aušra

P.S. Cenk Sönmezsoy yra turkas gyvenantis Turkijoje. Jis kurį laiką gyveno San Francisco, bet kažkuriuo momentu paliko JAV ir grįžo atgal į Stambulą. Dabar jis rašo ypatingai gražų ir vertingą blogą Café Fernando. Viename savo blogo įrašų Cenk įdėjo turkiškų riestainių simit receptą. Riestainiai maišomi su raugu, o valgomi užsigeriant arbata, nes Turkijoje, anot Cenk, viskas užsigeriama arbata. Aš irgi ištisai geriu arbatą. Na o su raugu kepta duona yra tiesiog neatskiriama lietuviško identiteto dalis. Gal visgi mūsų kultūras skirianti bedugnė nėra tokia jau pasibaisėtinai gili?














Turkiški riestainiai SİMİT

Pagal Café Fernando receptą


Tešlai:

150 g duonos raugo
¼ šaukštelio sausų mielių
280 g šilto vandens
1 šaukštas (20 g) melasos
490 g miltų
1+1/4 šaukštelio jūros druskos

Aptepimui:
2 šaukštai (40 g) melasos
1/2 stiklinės (120 g) verdančio vandens
200 g skrudintų sezamo sėklų

Į mikserio dubenį sudėti raugą, mieles, supilti vandenį ir išplakti šluotele iki vientisos masės.

Į dubenį su raugo mišiniu persijoti miltus. Maišyti mikseriu tešlos minkymui skirtu antgaliu, mikserį nustačius ant žemiausio greičio, maždaug 2 – 3 minutes. Padidinti greitį ir dar minkyti maždaug 7 – 8 minutes, kol tešla taps vientisa ir elastinga. Tešlą uždengti maistine plėvele ir palikti kambario temperatūroje maždaug 30 minučių.

Tešlą pirštais sugnaibyti į graikiško riešuto dydžio gabalėlius, suberti druską ir minkyti maždaug 5 minutes, kol druska tolygiai pasiskirstys po visa tešlą. Tešlą uždengti maistine plėvele ir palikti kambario, kad pakiltų, maždaug 2 – 2,5 valandos.

Dvi plačias kepimo skardas ištiesti sviestiniu popieriumi. Tešlą padėti ant miltais pabarstyto paviršiaus ir padalinti į šešias lygias dalis. Kiekvieną dalį iškočioti į poros centimetrų storio cilindrą, perpjauti išilgai pusiau, abi tešlos juosta suspausti viename gale, ir susukti tarsi virvę, suspausti kitą gala ir suformuoti žiedą. Dėti ant paruoštos skardos. Paruoštus žiedus palikti kambario temperatūroje, kad pakiltų, maždaug 30 – 40 minučių.

Orkaitę įkaitinti iki 260oC.

Melasą supilti į didelį dubenį, užpilti verdančiu vandeniu ir išplakti šluotele, kol melasa pilnai ištirps. Į kitą dubenį supilti sezamo sėklas.

Tešlos žiedus po vieną merkti į melasos tirpalą, pakėlus leisti skysčiui šiek tiek nuvarvėti, dėti į dubenį su sezamo sėklomis, apvolioti iš abiejų pusių ir dėti ant popieriumi ištiestos skardos.

Orkaitės temperatūrą sumažinti iki 205oC. Kepti po vieną skardą iš karto maždaug 25 minutes, kol riestainiai taps auksinės spalvos. Atvėsinti ant grotelių. Tiekti šiltus.









Sourdough SİMİT

Recipe from Café Fernando


Dough:
5.25 ounces (150 g) sourdough starter
¼ teaspoon active dry yeast
1 cup + 3 tablespoons (280 g) lukewarm water
1 tablespoon (20 g) molasses
3.5 cups (490 g) bread flour
1+1/4 teaspoons (10 g) fine sea salt

Coating:
2 tablespoons (40 g) molasses
1/2 cup (120 g) water, boiling
1+1/4 cups (200 g) sesame seeds, toasted

Put the sourdough starter and yeast in the bowl of a stand mixer, add water and molasses and whisk to dissolve completely.

Switch to a dough hook, sift in flour and mix on slow speed for 2-3 minutes, then increase the speed to medium-high and mix for 7-8 minutes more, until you obtain a smooth and slightly sticky dough. Cover with plastic and let rest for half an hour at room temperature.

Tear the dough into walnut-sized pieces, add salt and mix on medium-high speed for 5 minutes, until the dough comes together and absorbs the salt completely. Cover with plastic and let rise until doubled in volume, for 2-2.5 hours at room temperature.

Line two baking sheets with parchment paper and set aside. Scrape the dough onto a floured surface, flatten and divide into six equal pieces, each about 5.25 ounces (150 g). Roll each piece into a 35-inch-long and an-inch-thick strand, cut lengthwise in the middle, place two pieces side-by-side, pinch the ends, twist the strands by rolling in opposite directions from each end and pinch to join the ends. Place the rings on baking sheets, cover loosely with plastic and let rise for about 30 - 40 minutes

Preheat the oven to 500F.

Pour molasses into a bowl big enough to fit a shaped dough ring, pour boiling water on top and whisk to dissolve the molasses completely. Put the sesame seeds in another large, shallow bowl.

One roll at a time, dip them into the water, lift and wait for a few seconds to drain the excess water, place them on the sesame seeds, press slightly, turn over and press slightly again, this time to encrust the other side and transfer them to the baking sheets. During this process, simits will stretch naturally and will measure around 7 inches in diameter.

Decrease the oven temperature to 400 F and bake, one tray at a time, until golden, for about 25 minutes. Cool on a rack and serve while still warm.





22 komentarai:

  1. Prisipažinsiu, kad linksmai perskaičiau apie babulytes kas sekmadieni pas mane subėgančias į namus. Na taip gal kokius du kartus per metus būna, nes didmiestyje gyvename, jei būtų dažniau, tai greičiausiai taip pat būčiau pasibaisėjus.O petražolėmis nukrauti stalai yra tikra tiesa. O galų gale visi esame žmonės ir tikrai nesame tokie jau skirtingi.
    Simitai tikrai puikiai atrodo, tik va petražolių trūksta! :DDD

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jolita, o as galavjau, kad ten kiekviena sekmadieni pas tave tokie "family reunion" vyksta; todel ir pasibaisejau; dukart per metus gal ir as kaip nors istverciau; bet man reiktu is anksto toki rengini planuoti; pries kokius 6 menesius maziausiai;

      Panaikinti
    2. Gyventume arciau visu giminiu, tai gal ir sulektu visi daug dazniau. :) betonas dirbu savaitgaliais, tai tektu jiems patiems viska ruostis. :)

      Panaikinti
    3. Gyventume arciau visu giminiu, tai gal ir sulektu visi daug dazniau. :) betonas dirbu savaitgaliais, tai tektu jiems patiems viska ruostis. :)

      Panaikinti
  2. Labai fainas įrašas :) Su malonumu perskaičiau ir galvoju, o ar nėra skirtumų tarp Lietuvos ir JAV? Kažkas turi skirtis, požiūris, supratimas. Bet tikiu, kad daugiau mažiau skiriasi nei kad Turkija ir Lietuva :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aciu, Ausra, uz pagyrima; Turkijoje as niekada nebuvau, bet gyvendama Kaune turejau labai gera turke drauge; as labai artimai bendravau su jos seima; stebint Fatmos seima man susidare ispudis, kad lietuviskas ir turkiskas gyvenimo budas, paprociai, vertybiu skales skiriasi kaip diena ir naktis; esminiai dalykai skiriasi; tarp Lietuvos ir JAV zinoma yra skirtumu, bet jie labai minoriniai; o kertiniai dalykai tarp lietuviu ir amerikieciu mano manymu yra labai panasus; as jokiu dideliu skirtumu nejauciu ir niekada nejauciau;

      Panaikinti
  3. Mano ūgis irgi 180, o aukštakulnių nemįėgstu dėl vienos priežasties...kai užsidedu juos žemė pasidaro per toli ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Laura, man irgi panasiai - kartais zeme per toli net ir aukstakulniu neuzsidejus;

      Panaikinti
  4. Aušra, Jūsų įrašai visuomet patraukia mano akį, jie tokie na...ypatingi ir labai malonūs skaityti :)
    Ačiū, kad rašote ir nepamirškite "vaikų ir vanilės"

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gintare, tai Jums aciu, uz toki malonu komentara; pasizadu nepamirsti!

      Panaikinti
  5. Neįtikėtina bet mano ūgis taip pat lygiai 180 cm :D:D:D ir dažnai pagalvoju apie tokius pat dalykus kas jeigu būtų taip ar anaip.. bet visad (na beveik visad )apsidžiaugiu tuo ką turiu ir kaip yra dabar :)

    Labai mėgstu riestainius, ir tiesiog perpjovus pusiau išilgai užsitepus storą sluoksnį sviesto ir užgeriant karšta paprasta juoda arbata.. tiesa perku iš parduotuvės, todėl galiu tik įsivaizduoti kokio gardumo šiosios :) atrodo labbbai skaniai!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Reda, remiantis tavo ir Lauros komentarais ir asmenine patirtimi as padariau isvada, kad visu lietuviu panu ugis yra ≥ 180 cm; o riestainiai buvo tikrai stebetinai vyke; as net nesitikejau, kad tokie geri iseis; po viso 10-ies dienu maratono su raugu as net neabejojau, kad finale nieko nesigaus (man taip daznai buna - rezultatas atvirksciai proporcingas idirbiui); bet istraukus tuos riestainius is orkaites paaiskejo, kad tikrai buvo verta prasideti; labai labai skanuciai; silti isvis buvo svajone; bet ir atsale buvo geri; as ju visa maisa nusiveziau I musu stovyklavima gamtoje, tai tie riestainiai ten tik paruko;

      Panaikinti
  6. Aušra, aš nesu buvusi JAV, bet esu išmakalavusi pakankamai pasaulio. Ir kaip Tu džiaugiesi suradusi Ameriką, taip aš esu laiminga suradi Senąją Europą. Aš nerealiai gerai jaučiuosi Ispanijoje ar Prancūzijoje. O dabar pratinuosi su arabiškus kraštu - JAE. Aišku, ten tokia pasaulio maišalynė, bet arabiškumas tvyro tiesiog ore. Šiai dienai negaliu pasakyti, ar tai mane žavi ar baido, bet žinau tiek, kad jaučiuosi komfortiškai kaip svečias, bet gyventi ten? Nežinau...tikriausiai turėčiau būti laaaabai turtinga, kad galėčiau sau leisti elgtis taip kaip noriu aš pati. Bet čia jau prasimuša emancipacija...Europa? Bet kokiu atveju, bent jau man taip atrodo, kad mes gimstame tokie ar kitokie, su noru ir prisitaikymu savo genų, toje ar kitoje kultūroje. Šiai dienai aš esu jau per daug brandžiame amžiuje, kad kardinaliai pakeisčiau gyvenimo vietą, kultūrą, profesiją ar tiesiog darbą (nebent staiga užputų būtinybė), bet Senoji Europa mano gyvenimo būdą pilnai atitiktų:)))
    Aš manau, kad tam mes ir esame skirtingi, kad galėtume gyventi su tais ir ten , kuriais ir kur jaučiamės gerai:)
    Aš turiu mažą svajonę: nuvykti į Stambulą į geriausių pasaulio moterų teniso turnyrą ir pamatyti garsiąją mečetę, aplankyti San Frasciską su jo nuostabiu tiltu ( esu transporto inžinierė) ir pamatyti garsiuosius kanjonus.
    Išsiplėčiau aš čia, bet Tu Aušra, su savo nerealiais rašiniais išprovokuoji mano ilgiems, gal ir nuobodiems pasisakymams:)
    Riestainiai atrodo nuobodžiai:) O ūgis mano 168cm, bet su aukštakulniais bėgioti sunkoka;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Odeta, su aukstakulniais as begioti nebandziau, bet dar nevelu; kai pabandysiu, parasysiu, kaip man sekesi; aciu tau uz komentara; linkiu, kad visos tavo mazosios kelioniu ir patirciu svajones issipildytu;

      Panaikinti
  7. As nturiu prisipazinti, kad buvo laikas, kai maniau, kad kulturiniai skirtumai yra gana pavirsutiniskas galykas. Tipo visi mes zmones, visi turim panasias vertybes. KLYDAU. Kulturiniai skirumai yra didziulis dalykas. Bet jie atsiveria ne dideliuose, bet mazuose, mazuteliuose dalykuose. Paskutiniu metu emaiu manyti, kad tuose mazuose dalykuose ir visa esme.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lina, as jau seniai tai supratau: smulkmenos gyvenime lygiai tiek pat svarbios,kiek nesmulkmenos; gyvenime mes norime buti suprasti; tik tada, kai jauciames suprasti, galime jaustis laimingi; kulturiniai skirtumai atsiveria tada, kai pasijunti, jog salia esantys zmones niekada nesugebes taves pilnai suprasti; ne del savo kaltes, arba ne todel, kad jie yra blogi arba nejautrus; todel, kad ju kulturines saknys kitos; arba kitas auklejimas; arba juos supanti aplinka buvo labai skirtinga nuo tos, kurioje tu uzaugai; viskas gi uzprogramuojama nuo mazu dienu; cia mano tokia filosofija;

      Panaikinti
  8. Ai, aš tai paprastai pridursiu, kad tokius riestainius nuodėmingiems pasigardžiavimams perkam turguj. Man jie tokie nerealūs su tom mažom sezamų sėkliukėm...mmm :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ruta, musu turguje tokio daikto nera; o be reikalo;

      Panaikinti
  9. Aušra, aš čia kvailai pajuokavau....riestainiai tikrai nuotabūs:))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Odeta, aciu uz komplimentus; del pajuokavimu - nevermind; as irgi megstu pajuokaut;

      Panaikinti
  10. Kas butu jei mano ugis butu 180 cm? Neatsiziureciau i ilgas savo kojas :))) bet zinokit ir ciut virs 160cm galima gyventi ;) tada vyras aukstaugis tada toks tikras muras ir atrama atrodo.

    Riestainiuos ruosiuos kepti irgi seniai, bet niekaip neprisiruosiu greiciau nubegu i turku parduotuvele ir nusiperku. Reik taisytis...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aguonele, del ugio tai kaip yra taip gerai; as tik siaip vis pasvajoju apie aukstakulnius batus; kartais net ir apsiaunu basutes su 7 cm kulnu; na tai kas, kad atrodau kaip svyturys; uztai jauciuosi damiskai;

      Panaikinti