SİMİT

Aš retkarčiais vis pagalvoju, kas būtų, jeigu….

Kas būtų, jeigu, pavyzdžiui, mano ūgis būtų ne metras aštuoniasdešimt su uodega, o, tarkim, metras šešiasdešimt. Tada aš galėčiau nešioti pačius gražiausiaus batus su pačiais aukščiausiais kulnais ir platformomis, o plaukus galėčiau susikelti taip, kaip Pink.

Kas būtų, jeigu aš būčiau ne mokslininkė, o pavyzdžiui, dantistė?

Arba jeigu aš neturėčiau vaikų?

Arba jeigu aš gyvenčiau ne JAV, o kokioje nors kitoje šalyje; pavyzdžiui, kur nors Artimuosiuose Rytuose?

O kas būtų, jeigu aš būčiau dantistė, turėčiau vaikų, ir ne vieną arba du, o, tarkim, kokius penkis; ir dar priedo gyvenčiau šalyje, kur vyksta nepabaigiamas karas? Apie šitą variantą aš pagalvoju daug dažniau, negu apie galimybę nešioti Pink šukuosenas arba aukštakulnius batus. Kiekvieną kartą, kai pasaulio žiniose pradeda dominuoti karo įvykiai Artimuosiuose Rytuose, aš vis pagalvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu ten būtų mano namai.

Kažkada labai seniai aš gana rimtai svarsčiau galimybę gyventi tuose kraštuose. Tada aš gyvenau Lietuvoje, savo tėvų namuose, ir gyvenimas svetur, kur visada šilta, kur oras kvepia za’atar, cinamonu ir Viduržemio jūra, man atrodė tikra egzotika. Įspūdį apie tų kraštų kultūrą bandžiau susidaryti stebėdama savo draugus, jų šeimas, ir klausydamasi jų pasakojimų apie gyvenimą TEN. Gyvenimas TEN man atrodė visiškai kitoks, negu tas, kurį aš gyvenau Lietuvoje, bet manęs tie skirtumai negąsdino. Aš laiką leidau arabiškai kalbančio jaunimėlio draugijoje ir dažniausiai visai gerai jausdavausi. Man kartais nusibosdavo vos ne kasdien vykstantys jų vakarojimai iki išnaktų; ir dar tiršti cigarečių dūmų debesys, ir tranki muzika, kuri visada buvo leidžiama per garsiai; ir vyrų šokiai; ir audringi politikavimai; ir tas fakatas, kad toje kompanijoje aš dažniausiai būdavau vienintelė moteriškos lyties atstovė. Aš žinojau, kad bet kurią minutę galiu pakilti ir visa tai palikti. Todėl ramiai sau stebėdavau tuos kitokius papročius ir kartais net pagalvodavau, kad visai galėčiau ir pati taip gyventi. Dabar, praėjus daugeliui metų po tų ilgų, arak’u sulaistytų pavakarojimų aš tikrai žinau, kad tame pasaulyje gyventi negalėčiau.

Gyvenimas susiklostė taip, kad man neteko rinktis tarp gyvenimo Artimuosiuose Rytuose ir gyvenimo kitur. Nespręsta buvo už mane. Nuspręsta buvo teisingai, nes tas gyvenimas buvo ne man. Aš negalėčiau po keliolika kartų per dieną virti kavą atsitiktinai užklystantiems lankytojams. Aš negalėčiau aukoti savo sekmadienio rytų pasibuvimams su giminėmis. Skaičiau Jolitos iš “Surfing the World Cuisine” įrašą apie sekmadienio rytais pas ją užgriūvantį visa tuntą močiučių, tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, su glėbiais pyragų, pyragėlių ir turguje ką tik nusipirktų “market greens”; skaičiau ir žinojau – aš taip negalėčiau. Man toks masinis giminių apsilankymas nei iš šio nei iš to, ir dar ankstų sekmadienio rytą, būtų vienas vienintelis mano gyvenime. Giminės, draugai, bendravimas yra labai svarbu, bet sekmadienio rytai yra mano asmeninis laikas. Tai mano ritualas. Tai šventa. Kaip mišios. Tame mano sekmadieninio ryto rituale nėra iki lubų pyragėliais ir petražolėmis nukrauto stalo. Sekmadienio rytą į mano namus užgriuvę gausūs giminaičiai būtų išprašyti už durų, su visais jų atsineštais žalumynų glėbiais. Toks apsilankymas antrą kartą tikriausiai nepasikartotų.

Ir dar vienas pavyzdys panašia tema. Mano sesuo neseniai pasakojo istoriją, kaip ji turėjo pašnekesį su žmogeliu iš Sirijos. Jiems besikalbant mano sesei išaiškėjo toks nekaltas faktas, kad tas vaikinukas nesupranta žodžio “kuklus” (angl. modest). Ji bandė jam parinkti sinonimų (humble, timid, moderate, etc.), bandė paaiškinti kitais žodžiais, ką reiškia būti kukliu žmogumi. Po ilgokos diskusijos Linai galų gale paaiškėjo, kad vyrukas nesupranta ne žodžio rekšmės, bet pačios sąvokos. Tokios sąvokos, kaip “timid” arba “moderate” jo gimtojoje kultūroje paprasčiausiai nėra. Tai va, pasiklausiusi tos istorijos aš iškart pagalvojau, kad gyvendama tokioje kultūroje, kur ne vien tik mano kalba, bet ir mano kultūrinės sampratos aplinkiniams būtų nesuprantamos, aš jausčiausi visiškai pasimetusi. Su kuo tada reikėtų pasikalbėti? Kas būtų tas žmogus, kuris mane suprastų iš pusės žodžio? Tokio žmogaus nebūtų. Baisu net pagalvoti.

Aš manau, kad gimtoji kultūra ir papročiai žmones užprogramuoja. Mano programinė įranga neveiktų toje aukščiau paminėtoje aplinkoje. Įvyktų taip vadinamas kultūrinis šokas, ir aš tada stačia galva nerčiau į tą mūsų tautinius papročius skiriančią bedugnę. Kaip gerai, kad man taip neatsitiko.

Aušra

P.S. Cenk Sönmezsoy yra turkas gyvenantis Turkijoje. Jis kurį laiką gyveno San Francisco, bet kažkuriuo momentu paliko JAV ir grįžo atgal į Stambulą. Dabar jis rašo ypatingai gražų ir vertingą blogą Café Fernando. Viename savo blogo įrašų Cenk įdėjo turkiškų riestainių simit receptą. Riestainiai maišomi su raugu, o valgomi užsigeriant arbata, nes Turkijoje, anot Cenk, viskas užsigeriama arbata. Aš irgi ištisai geriu arbatą. Na o su raugu kepta duona yra tiesiog neatskiriama lietuviško identiteto dalis. Gal visgi mūsų kultūras skirianti bedugnė nėra tokia jau pasibaisėtinai gili?

Turkiški riestainiai SİMİT

Pagal Café Fernando receptą

Tešlai:
150 g duonos raugo
¼ šaukštelio sausų mielių
280 g šilto vandens
1 šaukštas (20 g) melasos
490 g miltų
1+1/4 šaukštelio jūros druskos

Aptepimui:
2 šaukštai (40 g) melasos
1/2 stiklinės (120 g) verdančio vandens
200 g skrudintų sezamo sėklų

Į mikserio dubenį sudėti raugą, mieles, supilti vandenį ir išplakti šluotele iki vientisos masės.

Į dubenį su raugo mišiniu persijoti miltus. Maišyti mikseriu tešlos minkymui skirtu antgaliu, mikserį nustačius ant žemiausio greičio, maždaug 2 – 3 minutes. Padidinti greitį ir dar minkyti maždaug 7 – 8 minutes, kol tešla taps vientisa ir elastinga. Tešlą uždengti maistine plėvele ir palikti kambario temperatūroje maždaug 30 minučių.

Tešlą pirštais sugnaibyti į graikiško riešuto dydžio gabalėlius, suberti druską ir minkyti maždaug 5 minutes, kol druska tolygiai pasiskirstys po visa tešlą. Tešlą uždengti maistine plėvele ir palikti kambario, kad pakiltų, maždaug 2 – 2,5 valandos.

Dvi plačias kepimo skardas ištiesti sviestiniu popieriumi. Tešlą padėti ant miltais pabarstyto paviršiaus ir padalinti į šešias lygias dalis. Kiekvieną dalį iškočioti į poros centimetrų storio cilindrą, perpjauti išilgai pusiau, abi tešlos juosta suspausti viename gale, ir susukti tarsi virvę, suspausti kitą gala ir suformuoti žiedą. Dėti ant paruoštos skardos. Paruoštus žiedus palikti kambario temperatūroje, kad pakiltų, maždaug 30 – 40 minučių.

Orkaitę įkaitinti iki 260oC.

Melasą supilti į didelį dubenį, užpilti verdančiu vandeniu ir išplakti šluotele, kol melasa pilnai ištirps. Į kitą dubenį supilti sezamo sėklas.

Tešlos žiedus po vieną merkti į melasos tirpalą, pakėlus leisti skysčiui šiek tiek nuvarvėti, dėti į dubenį su sezamo sėklomis, apvolioti iš abiejų pusių ir dėti ant popieriumi ištiestos skardos.

Orkaitės temperatūrą sumažinti iki 205oC. Kepti po vieną skardą iš karto maždaug 25 minutes, kol riestainiai taps auksinės spalvos. Atvėsinti ant grotelių. Tiekti šiltus.

Sourdough SİMİT

Recipe from Café Fernando

Dough:
5.25 ounces (150 g) sourdough starter
¼ teaspoon active dry yeast
1 cup + 3 tablespoons (280 g) lukewarm water
1 tablespoon (20 g) molasses
3.5 cups (490 g) bread flour
1+1/4 teaspoons (10 g) fine sea salt

Coating:
2 tablespoons (40 g) molasses
1/2 cup (120 g) water, boiling
1+1/4 cups (200 g) sesame seeds, toasted

Put the sourdough starter and yeast in the bowl of a stand mixer, add water and molasses and whisk to dissolve completely.

Switch to a dough hook, sift in flour and mix on slow speed for 2-3 minutes, then increase the speed to medium-high and mix for 7-8 minutes more, until you obtain a smooth and slightly sticky dough. Cover with plastic and let rest for half an hour at room temperature.

Tear the dough into walnut-sized pieces, add salt and mix on medium-high speed for 5 minutes, until the dough comes together and absorbs the salt completely. Cover with plastic and let rise until doubled in volume, for 2-2.5 hours at room temperature.

Line two baking sheets with parchment paper and set aside. Scrape the dough onto a floured surface, flatten and divide into six equal pieces, each about 5.25 ounces (150 g). Roll each piece into a 35-inch-long and an-inch-thick strand, cut lengthwise in the middle, place two pieces side-by-side, pinch the ends, twist the strands by rolling in opposite directions from each end and pinch to join the ends. Place the rings on baking sheets, cover loosely with plastic and let rise for about 30 - 40 minutes

Preheat the oven to 500F.

Pour molasses into a bowl big enough to fit a shaped dough ring, pour boiling water on top and whisk to dissolve the molasses completely. Put the sesame seeds in another large, shallow bowl.

One roll at a time, dip them into the water, lift and wait for a few seconds to drain the excess water, place them on the sesame seeds, press slightly, turn over and press slightly again, this time to encrust the other side and transfer them to the baking sheets. During this process, simits will stretch naturally and will measure around 7 inches in diameter.

Decrease the oven temperature to 400 F and bake, one tray at a time, until golden, for about 25 minutes. Cool on a rack and serve while still warm.

Mokslo metų pradžia: sumuštinių sezonas

Naujųjų mokslo metų akademinis kalendorius jau atspausdintas ir magnetukais pritvirtintas prie šaldytuvo. Kuprinės išskalbtos ir išdžiovintos. Pietų krepšeliai paruošti naudojimui. Vakar mokykloje buvo atvirų durų diena. Mano mokiniams dar liko kelios dienos vasaros atsotogų. Dar nusimato savaitgalio kelionė. Bet kitą savaitę Jonas ir Julius kulniuos į mokyklą. Mūsų namuose prasidės sumuštinių sezonas.

Tokį didelį sumuštinį iš viso kepaliuko aš dažnai pagaminu iš vakaro. Pernakt pastovėjęs jis daug geriau pjaustosi ir būna daug kvapnesnis. Jokio recepto čia nėra: dedama tai, kas patinka: šviežios ar keptos daržovės, sūris, kumpis arba dešra, dar gal koks žalumynas. Aš niekada nededu šviežių pomidorų ir agurkų, nes nuo jų sumuštinis per daug sudrėktų, o ir pernakt šaldytuve pastovėjusių pomidorų ir agurkų skonis – ne kažin kas. Užtai orkaitėje arba ant grotelių keptos daržovės, pamarinuotos su alyvuogių aliejumi ir su šlakeliu acto arba citrinų sulčių čia tinka nepakeičiamai. Labai skanu yra kepti baklažanai arba cukinijos. Na ir žinoma – paprikos.

Duoną dažniausiai renkuosi ciabatta, nes ji lengva, minkšta ir akyta, o tuo pačiu turi ploną, bet standžią plutelę, todėl visas kepaliukas yra stabilus ir tvirtas, o iš jo padarytas sumuštinis gerai išlaiko formą, neišyra ir neišsklinda į visas puses. Tiks ir kitokia duona: focaccia arba storesnis bagetas, arba kažkas į tai panašaus.

Aš ant abiejų duonos puselių visada užtepu ploną sluoksnį sviesto. Sviestas čia dedamas tam, kad duonos minkštimas nuo drėgmės netaptų šlapias kaip kempinė ir nepradėtų tyžti. Nėra nieko blogesnio už patižusį sumuštinį. Ant sviesto dar galima užbarstyti prieskonių, arba tiesiog galima naudoti kokį paskanintą sviestą: su žolelėmis, su skrudintais česnakais, su džiovintais pomidorais, ir t.t., ir t. pan.

Toliau eina sūris. Mozzarella, provolone, arba geras cheddar; aš dar labai mėgstu sumuštinius su fontina, arba gouda, arba Jarlsberg; ne itin ilgai brandintas brie čia irgi baisiai tinka.

Ant sūrio - keptos marinuotos paprikos; arba kepti baklažanai; arba cukinijos; daržovių pamarinavimas bent kelias valandas daro stebuklus. Patikėkit.

Toliau eina soppressata, arba vytintas kumpis, arba kokia kita gardi sumuštiniams tinkanti mėsytė. Reikia nepamiršti ir žalumynų.






Viskas suvožiama, lengvai paspaudžiama,

suvyniojama į maistinę plėvelę ir dedama į šaldytuvą.

Po kelių valandų raikoma

ir serviruojama,

arba sukama į sviestinį popierių ir pakuojama į sandariai užsidarantį indelį mokykliniams pietums.

Visiems linkiu sėkmingų naujųjų mokslo metų!

Aušra

Nemokama kultūra

Prieš porą dienų mano facebook’o draugė, mano buvusi kursiokė, VDU absolvetė, Kaunietė N. ant savo facebook'o sienos parašė trumpą įžvalgą/pasipiktinimą apie tai, kaip Kaune nemokamai po atvirumu dangumi demonstruojami kino filmai, ir bendrai - apie nemokamą kultūrą. Tekstas buvo toks (neredaguota):

“Sic transit gloria mundi (pritaikytas vertimas kontekstui "Taip žlunga Kaunas kaip konservatorių supertvirtovė"). Kaune mus bando įtikinti, kad miestiečiams - net tiems tikriesiems, neatklydėliams - kultūros reikia bolševikiškai nemokamos,; suprask, nei mes įgalūs ją įpirkti, nei suprantam, kad ji privalo kainuoti, o gera - privalo kainuoti ir daug, labai daug. Thanks, but no thanks. Mes bent kaip kurie dar turim sivagarbos.”

Po to, savaime aišku, ėjo komentarai ir Kaunietės N. atsakymai, kuriuose ji dar ne vieną kartą užakcentavo, kad jai “bet kokia nemokama kultūra – nepriimtina”. Apie Lietuvos kultūrą Kaunietė N. išvis yra labai prastos nuomonės: kultūros lygis žemas, muziejuose niekas nebedirba, Kauno filharmonija užsiima kliedesiais, knygos neberedaguojamos, pastelės (du šauktukai!!) kabinamos šlapiose trobose, o Kauno choras jau “kelinti metai nebeatlieka “Mesijo” gruodžio mėn, be ko kalėdinis sezonas (europiečiui?) nepilnas”. Dėl tokio smukusio kultūros lygio Kaunietė N. kiekvieną gruodį yra priversta trenktis į Rygą, kad išklausytų kiekvienam europiečiui privalomą “Mesiją”, vietoje to, kad nueitų į Ąžuolyno (ar kokią kitą) bažnyčią, kur bažnyčios choras tą patį “Mesiją” jai tikriausiai pagiedotų nemokamai; ir laiko mažiau susigaištų, ir benzino nereiktų deginti, ir manau, kad nors ir neprofesionali, bet nei kiek ne mažiau nuoširdi ir dvasinga bažnyčios choristų giesmė užpildytų tą europiečiui privalomą adventinės muzikos spragą nei kiek ne prasčiau, negu Rygos ar Kauno chorų koncertas.

Lietuvos kultūra, kaip žinia, vis dar yra bolševikinė, kultpachodinė (kas čia per išmislas?) ir biudžetinė (deja deja); savigarbos nebeturintys Lietuvos žmonės/”našarnikai” kultūriniams renginiams gaili net 5 litų ir į juos eina tik tada, kai šie yra nemokami. Tokios kultūrinės iniciatyvos, kaip Viktoro Butkaus modernaus meno centras Vilniuje, matomai, irgi yra ne kas kita, o tos pačios kultpachodinės, biudžetinės ir neabejotinai – bolševikinės, našarnikų mentaliteto nustekentos kultūros apraiška.

Po įrašu komentavusius komentatorius Kaunietė N. išvadino durniais: “Ir ką jūs tuose oksbridžuose veikėte, jei nepagaunat akivaizdžių sąsajų”, o į mano komentarą net neatsakė, tik trečiuoju asmeniu tarp kitko paminėjo, mane pavadindama “mylima VDU kursioke iš užjūrių” (su Kauniete N. niekada nesu susitikusi ir asmeniškai nesu pažįstama).

Tokio pasikėlimo aš jau seniai seniai nesu mačiusi. Čia net baisiau, negu pabambėjimas dėl sugadinto Lietuvos pajūrio, kur pilna prasčiokų ir jiems pritaikytų žemo lygio pramogų. Kaunietė N. mano sąrašuose sumušė tuščio pasipūtimo ir iki šiol neregėtos arogancijos rekordą, į antrą vietą nuspyrusi dar vieną mano kursioką, gerbiamą ir iškilų VDU absolventą, kelis metus iškilmingai sėdėjusį to mano pačios sudaryto sąrašo pirmoje vietoje.

Bėda yra ne tame, kad Kauno choras į savo priešventinį repertuarą neįtraukė “Mesijo”, o tame, kad žmonės, ateinantys to Mesijo pasiklausyti, yra nepagydomai susirgę savo pačių susikurto elitizmo liga. Elitizmas yra tokia būsena, kai save priskiriama kažkokiam nesamam, irgi pačių susikurtam luomui, kuris nesimaišo su visokiais antraeiliais prasčiokais, kuris išmano apie meną, kultūrą ir sąmoningai renkasi tik tuos renginius, kuriuose tų našarnikų – prasčiokų nebus nei padujų. Įtariu, kad Kaunietė N. jaustųsi emociškai ir dvasiškai pakylėta, kai nusipirktų $750 kainuojantį bilietą į, pavyzdžiui, Yo-Yo Ma arba į kokį kitą koncertą kokioje nors respektabilioje koncertų salėje (o ne kokioje nors “apibrozdintoje” filharmonijoje). Į tą koncertą limuzinais suvažiuotų garbingi žmonės; dauguma jų būtų “tie tikrieji miestiečiai”, jokiu būdu ne kokie nors atklydėliai (suprask – pirma karta nuo mėšlinos žagrės); limuzinų dureles jiems atidarinėtų asmeniniai vairuotojai, jie visi oriai liptų iš mašinų, lėtai kiltų laiptais ir rinktųsi erdviame foje. Pokalbiai būtų pusbalsiu, nušlifuotais sakiniais ir tik apie aukštas materijas, na gal dar apie smetoninės Lietuvos laikus; kažkas būtinai paminėtų kokią nors savo giminės sąsąją su kokia nors garsia bajorų arba Kauno intiligentų pavarde; padavėjai nešiotų miniatiūrinius užkandžius; garbingi miestiečiai siurbčiotų konjaką ir krupniką; neišvengiamai užeitų kalba apie bitininkystę. Matomiausioje foje vietoje būtų pastatyta talpi stiklinė urna, į kurią miestiečiai mestų dosnius čekius su išraitytomis šešiaženklėmis pinigų sumomis, skirtomis nustekento botanikos sodo restauravimui, arba naujam skulptūrų parkui Kauno centre, arba kokiam kitam kultūriniam objektui. Tada visi oriai eitų į savo vietas ir klausytų pasaulinio garso virtuozo koncerto. Tai būtų rafinuočiausia aukščiausio lygio publika, visuomenės grietinėlė. Niekas nenaudotų necenzūrinių žodžių. Niekas iš kišenės neišsitrauktų sumuštinio su silke ir nepradėtų juo lyg tarp kitko užkandžiauti. Manau, kad tokiame renginyje Kaunietė N. jaustųsi kaip žuvis vandenyje – esanti savo vietoje, ori ir elitiška.

Iš paaukotų pinigų kada nors būtų dailiai atrestauruotas botanikos sodas, ar koks apžėlęs dvaras, ar kokia nubrozdinta koncertų salė. Ant sienos prie paradinio įėjimo būtų uždėta didelė bronzinė garbės lenta, ir joje aukso raidėmis būtų įrašytas Kaunietės N. vardas, šalia visų kitų vardų, kurių dosnumo dėka mieste atsirado šis puikus kultūros centras. Vieną gražią rugpjūčio popietę į tą sodą arba į tą salę būtų nutarta pasikviesti Yo-Yo Ma; dosnių sponsorių dėka koncertas būtų nemokamas. Į jį susirinktų visokiausio plauko publika, visi ant vejos susitiestų savo dekiukus, kai kas iš kišenės išsitrauktų sumuštinį, ir visi klausytųsi koncerto. Miestas taptų kultūringesnis. O renginys būtų už dyką.

Kaunietei N. aš bandžiau pasakyti, kad jeigu filmai miestiečiams yra demonstruojami nemokamai, tai dar nereiškia, kad tuos filmus kažkas nelegaliai nusikopijavo ir dabar juos visiems rodo už dyką, o tuo pačiu prie įėjimo dar pasistatė savo vagonėlį su dešrainiais, juos už 5 litus visiems norintiems pardavinėja ir tokiu būdu suka gerą biznį. Už filmus tikriausiai kažkas sumokėjo, ir ne mažai, ne grašius, o tiek, kiek paprašė. Mano žodžiai taip ir liko neišgirsti.

Kultūringoje visuomenėje kultūra nėra nuvertinta ar nupiginta. Ji yra prieinama. Visiems. Ne tik tiems, kurie už ją gali pakloti solidžias sumas. Lygiai taip pat, kaip visiems yra prieinamos žinios, laisvė pasirinkti, teisė balsuoti. Nemokamos kultūros nėra ir jos negali būti. Už dyką niekas nesuręs sienų, ant kurių kabinsime pasteles ir nesustatys kėdžių koncertų salėje. Todėl miestiečiams padovanoti kultūriniai renginai, meno galerijos, muziejai, į kuriuos mes visi galime eiti už simbolinį mokestį, ir nemokamai rodomi filmai yra ne žema ir gėdinga, bet tauru.

Aušra

P.S. Su šitais pomidorais buvo štai kokia istorija: pirmadienį važiuodama namo iš darbo pakeliui sustojau prie Indian Creek Farms, galvojau prigriebti pomidorų vakarienei. Pomidorų rinkti neturėjau kada, o be to buvau apsiavusi visiškai netinkamą avalynę, todėl planavau pasiimti dėželę jau pririnktų. Be tuo momentu pririnktų, deja, nebuvo. Aš ėmiau svarstyti, ar man verta kulniuoti per grumstus į daržą, aukoti vakarykštį pedikiūrą ir manuosius Bandolino už $35, ar visgi apsieiti be pomidorų. Netoliese sukiojosi ūkininkas: vienoje saujoje didelis lustas morkų pyrago, kitoje - prakąstas obuolys; žandas ištepliotas kremu nuo pyrago. Vyrukas nužvelgė mano aukštakulnius ir iškart pasisiūlė atnešti pomidorų; kaipmat  už išteplioto žando susikišo likusį obuolį, čiupo dėželę ir bėgte nulėkė į daržą. Aš atsisėdau ant supynių ir laukiau. Kai vyrukas sugrįžo, dėželė buvo prigrūsta su kaupu, o rankoje jis dar nešė keturis žalius pomidorus, kurie nebetilpo; jie žali ne todėl, kad neprinokę, o todėl, kad jų tokia veislė. Jis man liepė juos paragauti ir kitą kartą pasakyti, ar patiko. Už dėželę ką tik priskintų pirmarūšių pomidorų ūkininkas iš manes paėmė kelis simbolinius dolerius, o žaliųjų net nesvėrė. Aš tuo momentu iškart prisiminiau tą dieną perskaitytą Kaunietės N. įrašą ir pagalvojau, kaip ji tokiu atveju elgtųsi – ar imtų tuos pomidorus už ačiū, ar užriestų į viršų nosį, susuktų nieko gero nežadančią grimasą ir paniekinančiu tonu tėkštų: “Thanks, but no thanks”. A.

Rikotos ir pomidorų sumuštinis

Pagal Leaf + Grain receptą

Duonos
Rikotos
Šviežių bazilikų lapelių
Česnako
Pomidorų
Alyvuogių aliejaus
Rupios druskos

Duonos riekeles patepti aliejumi ir apskrudinti iš abiejų pusių orkaitėje arba ant keptuvės.

Baziliko lapelius ir česnaką smulkiai sukapoti, suberti į rikotą, dar įberti druskos ir gerai išmaišyti.

Rikotos masę tepti ant apskrudusių duonos riekelių, ant viršaus dėti pomidoro griežinėlius, užbarstyti druska ir iškart tiekti į stalą.

Open face tomato sandwich with basil ricotta

Inspired by Leaf + Grain recipe

Rustic bread
Olive oil
Ricotta
Fresh basil leaves
Garlic
Tomatoes
Kosher salt

Brush bread slices with oil and toast in the oven under the broiler, or on the pan.

Mince garlic and basil leaves, add them to the bowl with ricotta, sprinkle in some salt and mix well.

Spread ricotta mixture on toasted bread slices. Top with tomato slices. Sprinkle with more salt. Serve right away.

Le Pain Quotidien

Tradiciškai šis sumuštinis vadinasi BLT: bacon – lettuce – tomato. 

Jeigu dar uždėsite avokado, turėsite BLAT. 

O jeigu vietoje šoninės dėsite vytinto kumpio (prosciutto), bus PLAT. 

Paėjusį šeštadienį aš, Julius, močiutė ir mano sesė Lina važiavome į Niujorką. Oras buvo liuks, o mūsų dienos programa – irgi panaši. 

Apie pietus Julių ir močiutę palikome zoologijos sode, o aš ir Lina perėjome skersai visą Central Park, and 65-os gatvės ir Columbus Avenue kampo nusipirkom sumuštinį, kavos ir dar obuolinį pyragą, viską susikrovėm į popierinį maišą ir patraukėm į Lincoln Center. Ten atsisėdom prie fontano, suvalgėm savo pietus, pasiklausėm kieme grojusio smuikininko ir ėjom žiūrėti baleto. 

Visa diena buvo kaip iš paveiksliuko – picture perfect: tobulas rudeninis oras, Niujorkas, Centrinis parkas ir niekur neskubantis šestadienis, gyva muzika Lincoln Center kieme, daug meno, geri pietūs ir puikus spektaklis. Mūsų vietos buvo teatro pirmoje eilėje. O Le Pain Quotedien PLAT sumuštinis su traškiu prosciutto, citrininiu majonezu ir krapais buvo šimtabalis. 

Ačiū, kad skaitėte. 

Aušra

Le Pain Quotidien, 65th & Columbus Av., NYC

Sumuštinis su traškiu vytintu kumpiu, pomidoru, avokadu ir citrininiu majonezu su krapais

2 riekės baltos duonos

2 ploni girežinėliai vytinto kumpio

1/2 avokado

1/2 pomidoro

Citrinio majonezo su krapais

Žalumynų

Majonezui:

1 kiaušinio trynys

1 šaukštelis Dižono garstyčių

2 šaukštai šviežiai išspaustų citrinų sulčių

Tarkuota 1 citrinos žievelė

1/2 – 2/3 stiklinės* aliejaus (rapsų, sojų, t. t.)

2 šaukštai smulkintų šviežių krapų

Žiupsnelis druskos

*1 stiklinė = 236 ml

Orkaitę įkaitinti iki 175^oC.

Kepimo skardą iškloti sviestiniu popieriumi. Ant popieriaus vienu sluoksniu tiesti kumpio griežinėlius. Kepti 10 – 12 minučių, kol kumpis taps traškus. Traukti iš orkaitės. Kumpį atsargiai perkelti ant popierinio rankšluostėlio, palikti, kol atvės.

Paruošti majonezą: dubenėlyje arba mažame virtuviniame kombaine išplakti trynį, citrinų sultis ir garstyčias, kol masė taps šviesiai gelsvos spalvos. Toliau vis intensyviai plakant, į mišinį plona srovele pilti aliejų; aliejų pilti tol, kol majonezas taps norimo tirštumo. Įmaišyti tarkuotą citrinos žievelę ir smulkintus krapus. Paskaninti druska. Laikyti šaldytuve sandariai uždengtame indelyje ne ilgiau kaip 2 – 3 dienas.

Ant vienos duonos riekės pusės užtepti majonezo, dėti traškų kumpį, pomidoro ir avokado griežinėlius, žalumynus, apšlakstyti trupučiu majonezo, viską užvožti antrąja duononos rieke. Sumuštinį lengvai paspausti ir perpjauti pusiau. Skanaus!

PLAT Sandwich 

with crispy prosciutto and lemon - dill mayonnaise

 

2 slices white bread

2 paper-thin slices prosciutto

1/2 avocado

1/2 tomato

Lemon mayonnaise with fresh dill

Mixed salad greens

Mayonnaise:

1 egg yolk

1 teaspoon Dijon mustard

2 tablespoons freshly squeezed lemon juice

Grated lemon zest from 1 lemon

1/2 – 2/3 glass vegetable oil (canola, soy, etc.)

2 tablespoons minced fresh dill

Pinch of salt

Heat the oven to 350^oF.

Line baking sheet with parchment. Lay prosciutto slices in a single layer on the parchment. Bake for 10 – 12 minutes until crisp. Remove from the oven, transfer onto paper towel and let it cool.

Prepare mayonnaise: in a bowl or in a small food processor whisk together yolk, lemon juice and mustard until smooth and pale. While continuing to whisk (or with the processor running), slowly add oil in a thin stream until mayonnaise thickens to desired thickness. More oil you add and longer you whisk, thicker it will get. When the mayonnaise base is done, mix in grated lemon zest and minced dill. Season with salt. Store in refrigerator in a tightly sealed container for no more than 2 – 3 days.

Spread some mayonnaise on one side of the bread slice. Top with crispy prosciutto, sliced tomato, avocado and salad greens. Drizzle with  more mayonnaise. Cover with another rslice of bread. Press sandwich down lightly and slice it crosswise in half. Enjoy!